Ištraukos iš Gabrielle Morsch knygos „Mano vaikai norėjo gyventi“.  Susidomėjusius ir norinčius įsigyti šią knygą prašome skambinti tel. 630 626 1262. Kaina 9 doleriai (siuntimas nemokamas).

PRATARMĖ
Daugiau nei prieš dešimtmetį žmones Vokietijoje sukrėtė žinia. Tėvas nušovė savo tris vaikus ir nusišovė pats. Vaikai, kuriuos jis pasiėmė su savimi, buvo ir mano vaikai, o žmogus, įvykdęs šį nusikaltimą, vis dar buvo mano vyras, Egipto nubis, su kuriuo aš ir vaikai jau nebegyvenome kartu. Tačiau jis turėjo teisę lankyti vaikus, ir tai jam suteikė galimybę žengti šį beviltišką žingsnį mano namuose tuo metu, kai aš tik akimirkai buvau palikusi jį vieną su mažaisiais.
Kaip ištverti tokį siaubą? Kaip gyventi su staiga atsivėrusia tuštuma, su kankinama beprasmybe, kai vaistai, pirmąsias savaites realybę skandinę rūke, nustoja veikę? Ar pirmieji atgiję jausmai - tai atkaklus noras priešintis likimui, kova dėl išgyvenimo? Ar įmanoma visiškai užslopinti nuolat sukylančius prisiminimus?
Netikiu, kad tuo metu mano elgsena ir veiksmai klausė sąmonės balso. Tikriausiai tai buvo milžiniška gyvenimo jėga, į šalį nustumianti savavalį ir vis dėlto tokį beviltišką sveiką protą ir leidžianti pasireikšti tik tam, kas padeda išlikti.
Taip bėgo metai, kol aš staiga vieną akimirksnį išnirau iš savo būties nesąmoningumo ir kaip bundantis žmogus ėmiau suvokti dienos tikrovę. Tai įvyko per mano vyriausiosios dukters Fatimos gimtadienį. Staiga ji vėl buvo čia. Ir aš galėjau apie ją galvoti. Galėjau ją apverkti. Jos juokas taip pat buvo tikroviškas, sugrąžinantis ir jos mažuosius brolį bei seserį.
Nuo tos dienos man vis labiau aiškėjo, kad neturiu teisės leisti anam laikotarpiui nueiti užmarštin, nepaisant jo fatališkos baigties. Juk tai buvo mano gyvenimo dalis, svarbi atkarpa, kuriai priklausė trys vaikai ir vyras. Vaikai tikrai nenusipelnė, kad po tokios siaubingos lemties dar būtų ir visiškai nustumti į užmarštį.
Šis prisipažinimas kaip tik ir suteikė man jėgų pasekti to žiauraus likimo pėdsakais dar kartą. Pamažu išsilukšteno ir rašymo metodas - protokoliškai fiksavau ne tik įvykius, bet ir priežastis bei žmogiškas spėliones.
Būtent taip reikia suprasti skyreliais suskirstytas dalis, išdėstytas pagal laiko seką. Kad geriau būtų galima suprasti santykius ir pažinti svarbius asmenis, įtraukiami skirsniai, pavyzdžiui, apie islamą ar arabų kalbą. Tačiau tai nėra kokia paskaita, tik pagalba, kad būtų lengviau suprastos šiaip jau neaiškios sąsajos.
Jei rašydama šią knygą įgyvendinau ne vien tik savo asmeninį norą, bet ir padėjau atsitiesti panašų likimą patyrusiems žmonėms, tada šis „žiaurios lemties protokolas" tikrai buvo parašytas ne veltui.
Paskutiniame skyriuje pateikiami mano giminių prisiminimai, kuriais jų paprašiau pasidalyti. Čia atsiskleidžia jų asmeninės nuomonės ir požiūriai, galintys paaiškinti kai kuriuos dalykus, nes priešingu atveju jie galėjo likti nesuprasti.
/La Herradura, Gabriele Morsch/

AMERIS
Ameris gimė 1955 metais Asuane, Egipte. Jo motina Fatma buvo antroji jo tėvo žmona, o su pirmąja jis jau turėjo penkis vaikus. Amerio motinai tai buvo jau trečioji santuoka. Pirmą kartą ją ištekino trylikos, tačiau jau pirmosiomis santuokos savaitėmis ji pabėgo nuo savo vyro. Fatmai nusišypsojo laimė, ir šeima ją vėl priėmė, nors dažniausiai Egipte tėvai neleidžia sugrįžti nuo sutuoktinių pabėgusioms dukroms. Galiausiai jie patys surado dukrai vyrą, ir po šeimos vyresniųjų pasitarimo santuoka jau turėjo įsigalioti. Su naujai surastu vyru Fatma išgyveno iki pastarojo mirties. Po to ji ištekėjo už Amerio tėvo. O šis prieš tai jau buvo vedęs, ir Fatma turėjo jį dalytis su pirmąja žmona. Dėl to Ameris turėjo daug netikrų brolių bei seserų ir tik vieną vienintelį tikrą brolį. Tiesa, iš pradžių jų buvo daug daugiau, nes Fatma iš viso pagimdė trylika vaikų, iš kurių tik keturi užaugo. Kūdikių ir vaikų mirtingumas Egipte vis dar yra labai didelis. Amerio tėvas, beje, daug vyresnis už savo žmoną, mirė anksti. Jis dirbo namų sargu ir durininku Aga Khano mauzoliejuje, įkurtame priešais mūsų miesto dalį esančioje Nilo saloje, virš Begumos vasaros rezidencijos. Aga Khanas mėgo Asuaną ir dažnai jame lankydavosi, nes sirgo reumatu, o šiltas sausas dykumos smėlis malšino jo kančias.
Išliko tik vienintelė Amerio tėvo nuotrauka, kurioje jis nufotografuotas  stovintis priešais mauzoliejų. Tai liesas, kaip nubio gerokai per  šviesia oda senyvas vyriškis su baltu turbanu ir balabėja.
Jis buvo stropus, pamaldus, bet nekalbus vyras, suteikęs visiems savo sūnums galimybę lankyti mokyklą. Jam mirus, dešimtmetis Ameris staiga tapo šeimos galva ir turėjo rūpintis savo motina bei vienerių metukų broliu.
Ameris daug kuo domėjosi ir buvo inteligentiškas. Mokytojai jį nepaprastai rėmė, todėl jis sugebėjo baigti mokyklą, nors tuo pat metu dar rūpinosi šeimos gerove. Ameris ėmėsi visokiausių darbų: plovė lėkštes, dirbo pasiuntiniu, padavėju, tarnautoju užsieniečių šeimose, kur ir išmoko kalbėti angliškai, ir, būdamas dvylikos, pirmą kartą gyvenime valgė sėdėdamas prie stalo. Be to, jis ten išmoko valgyti ne pirštais, o peiliu ir šakute.
Šitie sunkūs metai jam daug davė, nes vėliau, dirbdamas turistų vadovu, Ameris galėjo gerai užsidirbti ir susipažinti su įdomiais žmonėmis. Vienerius metus jis praleido naftą išgaunančioje salelėje Libijos dykumoje. Mokėjo už darbą labai gerai, bet pats darbas buvo tikras pragaras. Asuane, filmuojant Agatos Kristi detektyvinio romano „Mirtis prie Nilo" ekranizacijos dalį, Ameris tapo gerai apmokamu bendradarbiu, rūpinosi visais vietiniais statistais, rekvizitu, filmavimo grupei pristatydavo maisto produktų, pats atlikdavo mažus vaidmenis. Prieš kelerius melus per televiziją mačiau reportažą apie Egiptą, kuriame, be kita ko, buvo pasakojama ir apie šito filmo kūrimo darbus. Staiga čia, Ispanijoje, televizoriaus ekrane išvydau savo jau mirusį vyrą, ir man užėmė kvapą.
Apie Amerio vaikystę nežinau daugybės dalykų. Dar būdamas vaikas jis sykį buvo dingęs ir atsirado tik po savaitės. O įvyko viskas taip.
Egiptiečių moteris visą laiką būna įsisupusi į platų juodą rūbą,, dengiantį ją nuo galvos iki kojų. Beveik nuolat prie visų moterų sukiojasi bent po vieną vaiką, ir nesvarbu, ar jis savas, ar sesers, ar kaimynės. Retai kada pamatysi moterį be vaiko. Jie net namuose nepaliekami. O vaikiškų vežimėlių nėra. Čia net nežinomas paprotys laikyti vaikus už rankos. Jauniausiuosius jos nešioja ant rankų ir žindo bet kur, net jei šie seniai moka bėgioti. Kai gimsta kitas, vyresnysis nuleidžiamas ant žemės, ir turi kažkaip susitaikyti su tokia padėtimi. Mama tuo metu ant rankų laiko jau kitą kūdikį. Vyresnieji tada sutrikę bėgioja motinai iš paskos ir bet kokiu būdu bando tvirtai įsikibti į jos juodą rūbą, kad nepasimestų. Todėl moteris, pripratusi, kad prie jos sijono krašto beveik visada būna prikibęs koks vaikas, visiškai nekreipia į tai dėmesio.
Vieną dieną Amerio mama nuėjo į Suką - turgų - apsipirkti. Ten susitiko daug draugių, giminaičių ir pažįstamų. Stoviniavo prie kiekvieno daržovių prekystalio, kad pasiderėtų ar paplepėtų su drauge. Namo ėjo sunkiai apsikrovusi pirkiniais -pirkinių krepšiai nešiojami ant galvos - galbūt dar ką nors nešėsi rankoje. Taigi per vėlai pastebėjo, kad nebėra vaiko, kuris paprastai visad būdavo įsikibęs į sijoną. Ieškoti padėjo visas kaimas, bet taip ir nerado. Jį jau net buvo spėję apraudoti, kai po savaitės, kito turgaus dieną, vaikas vėl atsirado. Tai kas gi nutiko? Pasirodo, kad minioje Ameris įsikibo ne į tą sijoną ir nuėjo su svetima moterimi, o ši, įpratusi, kad visad koks nors vaikas į ją įsitvėręs, visiškai dėl to nesuko galvos. Svetimą vaiką ji pastebėjo tik kelte, plukdžiusiame ją į nuošalų, kitoje Nilo pusėje įsikūrusį kaimelį. Kad nebereikėtų vėl grįžti atgal, vaiką ji pasiliko ir kitą savaitę, turgaus dieną, nusivedė kartu ten, kur jį vėl galėjo perduoti „teisėtai" motinai.
Remdamasi savo pastebėjimais, galiu sakyti, kad didelis kūdikių ir vaikų mirtingumas priklauso ne tik nuo medicininės priežiūros stygiaus ir nepakankamos higienos. Badmiriavimas čia taip pat niekuo dėtas. Dažnai kalti būna patys suaugusieji, nes per mažai rūpinasi savo atžalomis. Daugybės nelaimingų atsitikimų gatvėje, su viryklės ugnimi ar su gyvūnais galima būtų išvengti. Aš tikrai nenorėčiau įtarti jų tėviškos meilės stoka, bet tą fatališką tikėjimą, jog „Dievas duoda, Dievas ir atima", galima nuolatos stebėti kasdieniame gyvenime. Prie to dar prisideda visiškas nemokėjimas rūpintis mažų vaikų higiena ir prasta medicininė priežiūra, todėl išgyvena tik stipriausi ir sveikiausi.
Gavęs gerą mokyklinį išsilavinimą, Ameris anksti galėjo pradėti ieškoti mokytojo vietos. Tačiau atsakymo teko laukti kelerius metus. Pagal kokią sistemą atrinkinėjami mokytojai, taip niekad ir nesužinojau.
Kai tik Ameris turėdavo pinigų, tuojau pat juos išleisdavo. Iš jo darbo puikiai gyveno mama, brolis ir dar du sūnėnai, mirusios netikros sesers sūnūs. Gana greitai jis jau įstengė pasistatyti didelį namą. Be to, įsigijo feliugą- tipišką Nilo burlaivį, kuriame tilpo dvidešimt žmonių. Sis laivelis garantavo naujas pajamas, nes kelionė Nilu feliuga kiekvienam Egipto turistui yra tiesiog absoliučiai privaloma.

GABI
Gimiau 1952 metais ir buvau antroji trijų vaikų šeimoje. Mano vyresnysis brolis buvo dailus, protingas vaikas šviesiomis garbanomis, vyresnis tik vieneriais metais, bet visada ir visur vienu žingsneliu priekyje, nepasiekiamas ir nenugalimas. Jaunesnysis brolis jau nuo kūdikystės buvo linkęs sirgti ir todėl reikalavo ypatingo tėvų dėmesio.
Mokykloje nebuvau nei gera, nei bloga mokinė. Mokytojai dažnai kritikuodavo mano „berniokišką" elgesį su bendramoksliais - gatvėje ir žaidimų aikštelėje mokėjau kumščiais pakovoti už savo teises, nes tokiu būdu galėjau apsaugoti savo broliuką nuo kitų vaikų.
Vaikystė Kelne šeštajame dešimtmetyje buvo graži. Mes, vaikai, dar galėjome niekieno netrukdomi žaisti gatvėje. Automobilių buvo nedaug, užtat apstu apgriuvusių ir žaisti viliojančių žemės sklypų.
Baigusi pagrindinę mokyklą, buvau išsiųsta j gimnaziją ir priprasti prie šio pasikeitimo iš pradžių man sekėsi nekaip. Nepaisant mokymosi, egzaminų ir namų darbų, mokykliniai metai buvo nuostabus laikas su užsimezgusiomis draugystėmis, šokių pamokomis, diskotekomis. Klasės draugės dažnai man pavydėdavo tėvų teikiamos laisvės.
Kadangi mano brolis Tomas dar ilgai kovojo su astmos priepuoliais, jj reikėjo išsiųsti į internatą, kad pabėgtų nuo blogo Kelno klimato. Nuo 1965-ųjų mūsų mama vėl pradėjo dirbti, todėl dabar daugelis namų ruošos darbų atitekdavo man ir broliui Brunui. Tai skatino mūsų savarankiškumą.
Sulaukusi aštuoniolikos, dar metus turėjau mokytis iki abitūros, nes kartą buvau likusi antrus metus toje pačioje klasėje, tačiau padariau klaidą - mečiau mokyklą. Mokydamasi tokio lygio klasėje, būčiau gavusi pažymėjimą apie išklausytą kursą, tačiau pabijojau susikirsti. Įtakos turėjo ir tas faktas, kad daugeli', mano draugių taip pat metė mokyklą ir pradėjo dirbti. Ir aš tikrai nenorėjau atsilikti.
Savaime suprantama, kad dėl šito apsisprendimo vėliau gailėjausi tūkstančius kartų, tačiau, pabandžiusi dirbti, taip ir neberadau jėgų pabaigti mokyklą.
Deja, neturėjau visiškai jokio supratimo, kokioje srityje galėčiau darbuotis. Niekuo ypatingai nesidomėjau, tik žinojau, jog esu vidutiniškai imli kalboms ir turiu tam tikrų gabumų muzikai. Tad nuo ko gi galėjau pradėti?
Kurį laiką dirbau Vakarų Vokietijos televizijoje teatro statiste. Iš pradžių ši veikla atrodė įdomi ir pelninga, tačiau negalėjo būti ilgalaikis užsiėmimas ir juo labiau tapti profesija. Po pusmečio viename prekybos namų koncerne pradėjau mokytis mažmeninės prekybininkės amato, bet ir jį po kelių savaičių mečiau. Tiesiog maniau, kad prekybininko išsilavinimo reikėtų siekti profesinėje mokykloje. O aš kelias savaites kiauras dienas stoviniavau universalinėje parduotuvėje sijonų ir palaidinių skyriuje ir absoliučiai neturėjau ką veikti. Po konflikto su viena uolia pardavėja, kuri piktinosi, jog man iš aukščiau nurodyta nieko neveikti, grįžau namo ir kitą kartą šios parduotuvės slenkstį perdengiau jau daug vėliau, tik šįkart kaip pirkėja.